- šrifto dydis sumažinti šrifto dydį padidinti šrifto dydį
Giminės karma: kaip mus veikia artimųjų poelgiai?
Tikriausiai girdėjote apie Karma? Tai — veiksmo - atoveiksmio dėsnis, teigiantis, kad anksčiau ar vėliau mes bumerango principu sulaukiame savo pačių veiksmų rezultatų. Tačiau ar žinojote egzistuojant ir giminės karmą?
Kas yra giminės karma?
— Egzistuoja trys karmos rūšys: individuali, giminės ir vietos, kurioje siela įsikūnijo, karma. Giminės karma — pati sunkiausia. Vedose teigiama, kad kiekvienas žmogus gimsta jau turėdamas savo ir neigiamą, ir teigiamą karmą, kitaip jam nebūtų prasmės gimti. Skirtingą karmą lemia praeitų gyvenimų sielos bagažas, ankstesni jos poelgiai. Karmos išraiška priklauso nuo žmogaus padorumo. Dorųjų įvairūs prakeiksmai (taip pat ir giminės) bei psichologiniai blokai neveikia. Tačiau kai dora dingsta, sunki karma tampa labiau išreikšta. Prakeiksmus ir blokus įmanoma neutralizuoti. Vedose netgi rašoma apie tai, kaip vienas padorus žmogus gali padėti visai savo giminei, nepaisant jos karmos.
Giminės karma — tai bendra artimųjų karma, susieti jų veiksmai ir atoveiksmiai už tam tikrus poelgius. Tai — panašus artimųjų likimas ir tam tikras jų ryšys.
Kaip ir kada giminės karma yra kuriama?
— Krikščionybė teigia, kad žmogus atsako už septynias savo giminės kartas, tuo pačiu ir kiekvienas asmeniškai išgyvena savo karmą. Šeimoje suvienijamos tų pačių problemų kamuojamos sielos. Tai puikiai matyti — pavyzdžiui, dažnai šeimoje yra apkūnus tėtis, apkūni mama, stambus vaikas ir netgi neįprastai didelis šuniukas, apvalainas kačiukas ar žiurkėnas. Gyvūnai juk nėra giminės — kodėl jie taip pat apkūnūs? Šeimos nariai (ir jų naminiai gyvūnai) taip pat dažnai serga tomis pačiomis ligomis. Visa tai — karmos apraiškos. Keisdami materialius kūnus, mirdami ir gimdami iš naujo mes įgyjame žmogaus arba gyvūno kūną. Karma veikia kiekvieną gyvą būtybę.
Tai, kaip mes esame susiję su tam tikra šeima ir gimine, lemia mūsų galimybes dvasiškai tobulėti, augti ir kažko siekti gyvenime. Kiekvienas turime tris pagrindinius uždavinius gyvenime: rasti kelią į save, suprasti, kas esi; suprasti, kas yra tavo artimieji ir giminės bei išsiaiškinti kodėl jie verčia mus kentėti; atrasti kelią pas Dievą, pasirinkti dvasinį kelią. Kol mes nesuprasime, nepažinsime savo artimųjų ir nežinosime kaip su jais elgtis, kol nejsisąmoninsime šeimos sąvokos ir tarnystės jai būtinybės, apie dvasinį progresą galime pamiršti. Mes visi esame susieti nematomomis, tačiau juntamomis gijomis.
- Jeigu karma gali būti Visokia, ar galima teigti, kad kažkieno giminės karma yra gera arba bloga? Kas tai lemia?
— Tai priklauso nuo mūsų žinių ir to, kaip gyvename. Kiekvienas žmogus išgyvena du likimus: materialų, kurį puikiai pažįstame, ir dvasinį. Jeigu persijungiame į dvasinę, Su Dievu susijusią karmą, galime labai daug ką pakeisti ir materialiame gyvenime, taip pat - netgi pačius sudėtingiausius santykius.
Neseniai tris mėnesius praleidau Indijoje, piligrimystėje ir, grįžusi namo bei pabendravusi su artimaisiais, pastebėjau akivaizdžius, teigiamus jų pokyčius bei suabejojau — ar pati buvau Indijoje, ar ten tris mėnesius šventas vietas lankė mano giminės (šypsosi). Piligrimystės ir kitokių dvasinių askezių praktika valo karmą. Tai — vienas būdų pagerinti, pakeisti savo santykį su kitais žmonėmis.
Jeigu žmogus gali teigti, kad jo šeima gera, jeigu jis jaučia artimųjų palaikymą nuo pat gimimo, tai ypač pozityvi giminės karma. Toks žmogus jau nuo mažų dienų gali atrasti teisingą gyvenimo kelią. Deja, amžiuje, kuriame gyvename, Kalijugoje, dauguma vaikų kenčia nuo savo artimųjų. Regresinės meditacijos metu nuolat pastebiu, kad daugumą reikšmingiausių psichologinių blokų žmonės patiria dar vaikystėje dėl artimųjų elgesio. Pavyzdžiui, Sovietų sąjungos laikais maži vaikai tėvams dirbant labai dažnai būdavo paliekami vieni namuose. Tuo metu jų jausta baimė liko visam gyvenimui ir vėliau sukėlė įvairių ligų ir psichinių problemų. Visas mūsų gyvenimas priklauso nuo vaikystės ir nuo šeimos, kurioje augome: auklėjimo, mitybos, netgi mums skaitomų pasakų. Tam tikrą sąmonę mes turime jau tik gimę, ir jeigu ypatingu potencialu jau nuo gimimo pasižyminčio vaiko tėvai nepalaiko, nepadeda jam, šis potencialas išeikvojamas, jis tampa beverčiu.
Taigi, viskas priklauso nuo tėvų, Senelių, prosenelių, nuo to, kokį pavyzdį vaikas mato. Jeigu jis šeimoje nepalaikomas ir žlugdomas, vadinasi, jo giminės karma sunki.
- Kokiu būdu giminės karma veikia žmogų. Kaip ji dažniausiai reiškiasi jo gyvenime?
— Kalbėdami apie gimines ir jų poveikį, žmonės dažnai kalba tik apie gyvuosius, materialiai egzistuojanċius - matomus, girdimus ir lieċiamus. Tačiau labai didelę karmos dalį lemia tie, kurie jau paliko savo fizinį kūną. Kiekvienas mūsų, kiekviena siela susieta su tam tikra gyvenamąja vieta, šalimi. Kai kurių žmonių tikroji, nebūtinai šiame gyvenime suvokiama, giminė gali gyventi kitose valstybėse. Dėl tam tikros karmos, dėl savo poelgių mes galime gimti priešų arba draugų šeimoje, nebūtinai — tikrųjų giminių. Tačiau didžiausią jėgą gauname būtent iš savo pirminės, prigimtinės giminės narių. Jeigu giminė susivienija ir gyvena tomis pačiomis mintimis, tendencijomis ir vertybėmis, jos nariai kartu gali labai daug pasiekti. Vis dėlto, Kalijugoje dėl daugybės psichologinių blokų, sielos retai gimsta savo tikrosiose šeimose. Todėl dažnai žmogus savo šeimoje, tarp artimųjų, visuomenėje jaučiasi svetimas ir nesuprastas.
Dalis į kitas šalis gyventi išvykusių lietuvių ten jaučiasi geriau nei Lietuvoje.
Dažniausiai paaiškėja, kad taip besijaučiantys žmonės atrado tikrąją savo giminę ir giminės žemes, vietas, kuriose jie gyveno ankstesniuose gyvenimuose, kuriuose buvo laimingi. Taip jie tęsia savo džiugų gyvenimą kitoje vietoje, ten, kur ir turėtų, nes ten jie jaučia stiprų giminės, protėvių palaikymą. Tam tikra žemė, vieta, būnant joje, suteikia energijos, ten jaučiame esant savo šaknis. Jeigu mūsų giminė ir praeities kartos gyvena tam tikroje šalyje, mes jaučiame tų žemių trauką, norime ten vykti ir puikiai ten jaučiamės. Žinoma, tarp emigravusių yra ir tokių, kurie užsienyje degraduoja ir labai blogai jaučiasi. Jeigu taip yra, vadinasi, ši vieta, šios žemės nėra jų ir jų giminės žemės.
“Valstybės vadovo karma yra labai sunki. Vadovas gaunas tam tikra negatyvios karmos dalį nuo kiekvieno/kiekvienos jo valdomoje teritorijoje gyvenančios būtybės poelgio, Kartą regresinę meditaciją vykdėme su buvusia milijoniere, kuri pateko į kalėjimą. Kartu ieškojome šios nesėkmės priežasčių. Paaiškėjo, kad viename iš ankstesnių gyvenimų ji buvo karalienė, ir dėl jos iš godumo priimtų sprendimų jos valdomoje karalystėje vyko daug karų ir nesėkmių. Dėl tokių savo poelgių ši siela gyvenimas po gyvenimo patyrė kiekvieno jos valdomoje karalystėje buvusio žmogaus gyvenimą, kol, galiausiai, pati valstybė ją apgavo — taip ji atsidūrė kalėjime. Taigi, niekas atsitiktinai nevyksta. Kiekvienai sielai duota tiek blogos karmos, kiek ji gali pakelti ir išgyventi. Kiekvienas pozityvią ir negatyvią karmą gauna atsižvelgiant į jo galimybes.”
- Taigi, norite pasakyti, kad tie, kuriuos laikome savo giminės nariais, galimai ištiesų nėra tikrieji mūsų giminaičiai?
- Kalijugos amžiuje šeimose dažniausiai degraduojama dėl to, kad vienas kito nesupranta. Vedose įvardinamos keturios visuomenės grupės, vadinamos varnomis: brahmanai, kšatrijai, vaišijai ir šudros. Sunkiausia šeimoje kurti darnius santykius tada, kai, pavyzdžiui, brahmanas išteka už šudros. Skirtingų prigimčių ir pasaulėvokos žmonėms šeimoje kartu gyventi sudėtinga, o žemesnės sąmonės šeimos nariai kitus gali tempti žemyn, paskui save. Tačiau, jeigu, pavyzdžiui, šeimą kuria du brahmanai — dvasinio augimo siekiantys žmonės, jie supranta vienas kitą ir jiems gera kartu. Su kitokios prigimties žmogumi dažniausiai susituokiama dėl karmos — pavyzdžiui, mums tenka poroje gyventi su tuo, ką praeitame gyvenime nuskriaudėme. Mano praktikoje pasitaikė atvejų, kai paaiškėjo, kad žmogus vedė tą, kuri praeitame gyvenime buvo jo badu marinama, fiziškai kankinama tarnaitė. Tie, kuriuos skriaudžiame, kitame gyvenime tampa mums artimiausiais žmonėmis tam, kad galėtume atiduoti jiems skolą, atsilyginti už jiems padarytas skriaudas. Jeigu matome, kad sutuoktiniai — visiškai skirtingi, nesuderinami, atrodo, nieko bendra tarpusavyje neturintys žmonės, vadinasi, jie turi būti vienas su kitu dėl karminių priežasčių. Tikroji žmogui skirta antroji pusė sutinkama tik ypač retais atvejais.
„Po Vedybų žmona perima dvidešimt penkis procentus negatyvios vyro karmos o jis - septyniasdesimt penkis procentus neigiamos žmonos karmos. Už viską, ką susituokus daro žmona, yra atsakingas jos vyras. Todėl itin svarbu, kad vyrai savo žmonoms suteiktų dvasinių žinių bei patys eitų ir vestų savo šeimą pas Dievą"
Šiais laikais daugybė problemų šeimos santykiuose taip pat kyla dėl to, kad moterys neseka vyrais, jos pačios nori būti jų vietoje ir atlikti jų pareigas, įsitikinome, kad šiandien dauguma giminių problemų susijusios su savo šaknų pamiršimu, giminės jėgos praradimu, išsibarstymu po visą pasaulį, nesąmoningu gyvenimu, savo misijos ir pirminės prigimties pamiršimu, šeimas, giminę griaunančiais vaikais, ligomis. Visa tai — tam tikri prakeiksmai konkretiems žmonėms, su kuriais ateiname į šį gyvenimą, ir jų šeimoms. Šiandien dažnai matome sveikus, dirbančius, išsilavinusius vidutinio amžiaus žmones, vis negalinčius susirasti antrosios pusės, sukurti šeimos ir susilaukti vaikų. Galvojame, kad galbūt šis žmogus tam paprasčiausiai neranda laiko, tačiau iš tiesų ši situacija reiškia giminės pratęsimo galimybės nebuvimą dėl prakeiksmo. Tokių žmonių dabar itin daug. Giminės pratęsimą lemia vyresnioji karta, kuri šiandien praktiškai prarasta: dauguma vyresniųjų gyvena nesąmoningai — jie nuolat žiūri televiziją, stengiasi kontroliuoti visą savo šeimą ir veda jos narius iš proto. Giminės pratęsimui svarbi ir jaunesnioji karta, taip pat dabar esanti labai problematiška. Labai daug vaikų serga tiek fizinėmis, tiek psichinėmis ligomis. O vidutinio amžiaus žmonės nuolat dirba, neskirdami laiko nei vyresniajai, nei jaunesniajai kartai. Tai – tobula genocido ir degradacijos sistema. Dėl šių priežasčių mes tampame vis silpnesni, nepažįstame savo šeimos ir artimųjų, pamirštame savo šaknis, protėvius ir dėl to netgi nepažįstame patys savęs. Tačiau savęs pažinimas, kaip ir ankstesnių giminės kartų palaiminimai, Suteikia labai daug jėgų. Dvasiškai tobulėdami, medituodami, melsdamiesi galime gauti labai daug informacijos ir, ja vadovaudamiesi, atnaujinti, sustiprinti šį ryšį su protėviais, ankstesnėmis giminės kartomis.
- Kalate apie prakeiksmus. Kas tai ir koke jų kilmė?
— Prakeiksmas — mums kitų žmonių žodžiais, mintimis ir poelgiais sugrįžę mūsų pačių blogi žodžiai, mintys ir poelgiai. Taip kuriama karma. Prakeiksmas — negatyvios energijos: pyktis, pavydas. Ši energija, kurią sukuriame ir siunčiame konkrečiam žmogui, pažeidžia subtiliuosius to žmogaus kūnus ir per pažeistas vietas jį pasiekia įvairios neigiamos būtybės, dvasios, kurių aplink mus nepaprastai daug. Apie tai mums niekas nepasakoja, o į mūsų subtilųjį kūną būtybių pavidalu gali patekti abortuoti vaikai, savižudžiai (gali būti greita arba lėta savižudybė, lėtai žmogus save žudo vartodamas alkoholį, narkotikus, kentėdamas nuo vienatvės ir ligų) bei kančiose mirę žmonės ir gyvūnai, kurie nesugeba suprasti esantys mirę. Šios būtybės išsekina gyvųjų jėgas, jos kankina visus, išskyrus šventuosius.
Pradėję gyventi sąmoningai, supratę kaip ir kodėl elgtis, netgi tiesiog tapę vegetarais, galime apsisaugoti nuo neigiamų būtybių veikimo, mums tampa lengviau. Dirbdami su savimi ilgainiui pradedame suvokti esamą situaciją ir tai, kas su mumis vyksta. Tik tuomet galime padėti sau ir savo šeimai.
-Ar kiekviena giminės karma veikia vienodai stipriai? Nuo ko tai priklauso?
— Nuo karmos neįmanoma pabėgti. Nors ir persikeltume gyventi į kitą planetų sistemą, karma mus ten pasieks, ji keliauja kartu su mumis, todėl nuo jos nepasislėpsime. Tiesa, karmą įmanoma nukelti tolesniam laikui, tačiau išgyventi ją vistiek reikės,
Karma mūsų nebeveikia tik vienu atveju — jeigu keičiame savo sąmonę. Jeigu nuolat susiduriame su kvailomis, nemaloniomis situacijomis, vadinasi, mes kažko nesupratome, neišmokome mums skirtos pamokos. Tokiu atveju vėl ir vėl grįžtame į tas pačias situacijas.
Padorius žmones karma veikia mažiau. Tačiau dora gali išnykti, jeigu jos nestiprinsime, nepildysime.
Kaip mes galime tai padaryti? Melsdamiesi, lankydami šventas vietas, vykdydami piligrimystę, tarnaudami Dievui. Jeigu niekaip nesistengsime ugdyti savo dvasios ir doros, galiausiai ji baigsis, išseks. Dar labiau prie to prisideda mus žemyn traukianti visuomenė, kurioje gyvename ir gyvenimo būdas, kuriuo sekame.
- Kaip padėti savo giminei?
— Visų pirma, galima melstis, prašyti nuodėmių atleidimo. Taip pat galima giminei arba konkrečiam žmogui skirti tam tikrų savo atliekamų askezių rezultatus. Apskritai, žengdamas atleidimo ir paleidimo keliu žmogus gali labai daug pasiekti. Jeigu mes negalime gyventi su šeima, nebūtina tai daryti ir kankintis. Tačiau turime suprasti savo pareigas artimiesiems. Pavyzdžiui, jeigu jūsų mama mirė, tai dar nereiškia, kad neturite su ja susijusių pareigų. Juk yra daugybė jūsų mamos amžiaus moterų, kurioms galėtumėte pagelbėti. Mūsų skola, pareiga niekur nedingsta ir tai taip pat galioja ankstesnėms kartoms, protėviams. Šią skolą galima grąžinti kitiems žmonėms, šiek tiek kitokiu, o ne tiesioginiu būdu. Jeigu paliksime tai likimo valiai, šios skolos tik kaupsis ir trukdys mums laimingai gyventi.
- Kokių veiksmų ar išgyvenimų nulemta giminės karma yra sudėtingiausia?
— Pačią sunkiausią karmą ir didžiausius psichologinius blokus, kaip aprašoma Vedose, mes užsidirbame versdami kentėti moteris, vaikus, senus žmones ir karves. Daugybė moterų visapusiškai nukentėjo nuo prievartos prieš jas. Daugybė vaikų išgyveno badą arba buvo nuodijami, daugybė jų, gyvenusių gatvėse, sušalo, žuvo. Jeigu asmuo lemia tokio pobūdžio kitų žmonių kančias, jo karma tampa labai sunki. Tačiau svarbu ne tik suprasti, kaip tai rimta, bet ir žinoti kaip tokias sudėtingas situacijas galima išspręsti, kaip viską pataisyti bei teigiamai veikti giminės karmą. Tai taip pat aprašoma šventraščiuose.
Reikėtų suprasti, kad nors ir kiekvienas esame atsakingas už savo karmą, šeimoje gimsta sielos, kenčiančios dėl panašių problemų. Jeigu norime sužinoti, kas buvome praeitame gyvenime, galime pažvelgti į savo šeimos ir giminės narius — taip suprasime kas tokie esame buvę ir kokios sąmonės gyvenę.
- Na, o kokie įvykiai giminėje lemia ateities kartų gerovę, gerą karma?
— Jeigu mes besąlygiškai atsiduodame Dievui, skiriame jam save ir savo gyvenimą, galime išgelbėti dešimt savo giminės praeities ir ateities kartų. Taip rašoma šventraščiuose.
Esu sutikusi ne vieną dvasinį mokytoją, ilgus metus nuoširdžiai dvasinio tobulėjimo keliu žengiantį ir žiniomis su kitais besidalinantį žmogų, pakeitusį savo giminės karmą. Žinau netgi tokių asmenybių, kurios savo tarnyste Dievui sugebėjo išgelbėti netgi šimtą praeities ir ateities savo giminės kartų.
Apskritai, jeigu žmogus iki tridešimties metų nepasirenka savo dvasinio kelio, tai nurodo jo infantilumą, užstrigimą jaunystėje ir netgi vaikystėje. Tai rodo žmogaus nenorą, negebėjimą prisiimti atsakomybės, nes dvasinis kelias, dvasinis gyvenimas yra labai sunkus darbas, askezė. Tačiau jeigu eidamas šiuo keliu žmogus mato, kaip tai prisideda prie jo artimųjų ir šeimos gerovės, jeigu jis stebi, kaip tai lemia pokyčius šalyje, visuomenėje, kaip pamažu vis daugiau žmonių tampa laimingi, šis kelias nebeatrodo toks sunkus.
- Ar tėvų karma mus veikia stipriau nei kitų giminės narių?
— Tėvai labai glaudžiai susieti su vaikais tol, kol pastarieji sulaukia keturiolikos metų. Jeigu turėdami mažų vaikų tėvai vartoja alkoholį, narkotikus ir gyvena nuodėmingai, jie eikvoja gerą savo vaikų karmą, gyvena jų sąskaita. Tokiu atveju, paaugę, penkiolikos ar šešiolikos metų vaikai pradeda tėvams už tai keršyti, sukelia jiems nerimą patys vartodami alkoholį ir narkotikus. Įdomu tai, kad vaiko, pradėjusio gyventi su kitais tėvais (skyrybų atveju, arba jeigu vaikas gyveno vaikų namuose), karma keičiasi, jeigu šie jį priima kaip savo atžalą. Taip pat tėvams svarbu žinoti, kad negalima atsisakyti, išsižadėti savo vaiko netgi mintyse.
Jeigu vyresnio amžiaus atžalos sukelia jums skausmo, yra problematiški, nebūtina su jais gyventi, tačiau turite už juos melstis ir toliau mylėti kaip savo vaikus. Turime paprasčiausiai priimti situaciją tokią, kokia ji yra. Jeigu mes sugebame priimti netgi tai, kas sunkiausia, ir nuoširdžiai meldžiamės, Dievas parodo mums kelią, organizuoja situacijas, padedančias gerinti esamą būseną.
Regresinės meditacijos sesijų metu įsitikinau, kad daugybė Lietuvoje gyvenančių Žmonių ankstesniuose gyvenimuose ėjo dvasiniu keliu. Jiems tereikia tęsti tai, kas pradėta: melstis, mylėti žemę ir žmones bei nešti jiems gėrį. Reikia dalintis meile, energija, kurią generuojame savo viduje. Gimti Lietuvoje – labai gera karma. Čia labai daug tyro, švaraus vandens, vaisių, uogų, gydančiomis savybėmis pasižyminčių žolelių ir augalų, intelligentiškų, gražių žmonių. Linkiu „Rakto" skaitytojams dvasiškai pabusti, ieškoti savo artimųjų ir giminių, dvasios brolių ir seserų. Regresinių meditacijų metu pastebėjau, kad daugybė lietuvių gimė kažkokiai misijai, jie atėjo į Žemę iš kitų planetų sistemų sąmoningai, kažko siekdami. Amžiuje, kuriame gyvename, Kalijungoje, tai pasimiršo. Kai kurių potencialas negali atsiskleisti daugiausiai dėl tinkamo bendravimo nebuvimo. Tačiau šis laikas — taip pat ir sielų pabudimo laikas. Dauguma prisimena turėję įgyvendinti kažką ypatingo, kažką svarbaus ir prasmingo. Žmonės prisimena gimę dėl tam tikro tikslo. Pabuskite ir gyvenkite savo gyvenimą. Darykite tai, dėl ko čia atėjote", – šypsosi Kristina.
- Kaip elgtis su tėvais ir kitais giminėmis siekiant kurti harmoningus tarpusavio santykius?
— Dažnai, sielai pabudus, ji supranta, kad šeima nepadeda ir nepalaiko jos siekio dvasiškai tobulėti. Turime suprasti, kad kai mes paliksime materialius kūnus, santykiai ir įvardinimai mama, tėtis, giminės dings, liks tik dvasios broliai ir seserys. Šiame gyvenime mus supantys žmonės — tie, kuriuos mes užsidirbome, pasikvietėme savo veiksmais. Jie — tam tikras pamokas mums perduoti turintys mokytojai. Šie žmonės parodo mums, ką savyje reikia keisti.
Jeigu mano vaikystė ir gyvenimas nebūtų tokie sunkūs, tikriausiai aš nesugebėčiau suprasti kitų žmonių kančių taip, kaip jas jaučiu dabar. Tie, kurie lėmė didžiausias mano kančias, yra svarbiausi mano mokytojai, ir aš esu jiems dėkinga. Tik jų dėka aš labai daug pasiekiau. Kiekvienas jų mane mokė tam tikrų pamokų ir per jų žodžius, mintis, elgesį mane pasiekė mano karma. Todėl nėra prasmės pykti ar įsižeisti dėl jų veiksmų. Tai — tarsi jaustis įžeistam Dievo. Visa, kas vyksta mūsų gyvenime, yra mūsų karma, tai, ką patys sukūrėme. Turime mokytis tai priimti, ir tai teigiama daugybėje dvasinių filosofijų.
- Kaip galime sušvelninti giminės karmos veikimą arba ją pakeisti?
— Karma keičiama įgijus naują pavardę arba gyvenamąją vietą. Pavyzdžiui, mano horoskope matyti sėkmingas bendradarbiavimas su užsienio šalimis. Visa mano gera karma pradėjo reikštis tik tada, kai pradėjau gyventi užsienyje, Lietuvoje. Aš daugiau kartų gimiau Lietuvoje, o ne Latvijoje, turiu kontaktą su šia žeme, todėl čia gyvenantys žmonės mane taip pozityviai priima.
Karmą keisti arba ją sušvelninti galima įvairiai, priklauso nuo žmogaus. Realizuojant tai gali padėti gamta, buvimas joje, miškų sodinimas ir tvarkymas, įvairios talkos. Galime tarnauti, pagelbėti žmonėms, kuriems ta pagalba reikalinga: seneliams, vaikams. Taip pat, siekdami pakeisti karmą, galime tiesiog melstis, dvasinę energiją nukreipdami į konkrečius žmones ar valstybę. Vis dėlto, kaip jau minėjau, Svarbiausia keisti savo sąmonę. Tai — tiesiausias kelias keičiant karmą. Ką tai reiškia? Mes gavome žmogaus kūną, tačiau elgiamės kaip gyvūnai: lojame vienas ant kito, tylime kaip žuvys, miegame kaip lokiai, dirbame kaip asilai, treniruojame savo kūną kaip beždžionės... Visa tai tik todėl, kad niekas mūsų nemokė gyventi žmogiškai, niekas nepasakojo, kaip žmonės turėtų elgtis. Paprasčiausiai gauti žmogaus kūną neužtenka, reikia įgyti ir žmogaus sąmonę.
Mano angelo vardas
Likus vienai dienai iki gimimo, vaikas paklausė Dievo:
— Aš nesuprantu, kam aš ateinu į šį pasaulį. Ka aš privalau daryti?
Dievas atsakė:
— Aš padovanosiu tau angelą, kuris visada bus drauge su tavimi. Jis viską tau ir paaiškins.
— Bet kaip aš jį suprasiu, juk aš nemoku angelo kalbos?
— Angelas mokys tave savo kalbos. Jis saugos tave nuo visų negandų.
— Kaip ir kada aš turiu grįžti pas tave?
— Tavo angelas tau viską pasakys.
— O koks mano angelo vardas?
— Nesvarbu, koks jo vardas. Jį galima vadinti daugeliu vardų. Tu vadinsi jį „Mama“.
Amžiaus ilgumas
Kai Dievas sutvėrė pasaulį ir visiems gyviems daiktams norėjo paskirti amžių, priėjo asilas ir paklausė:
- Viešpatie, kaip ilgai aš gyvensiu?
- Trisdešimt metų, — atsakė Dievas, - ar pakaks tiek?
- Oi Viešpatie, - atsiliepė asilas, - man per ilgas amžius. Tik prašom atsiminti mano sunkų gyvenimą: nuo ryto lig vakaro nešioju sunkius daiktus, tampau maišus į malūną, kad kiti galėtų valgyti, už tai tegaudamas mušti ir spardyti. Numesk mano amžiaus dalį! Dievas pasigailėjo ir numetė jam aštuoniolika metų. Pasitraukė patenkintas asilas, ir priėjo šuo.
- Kaip ilgai nori tu gyventi? - tarė Dievas. - Asilui trisdešimt metų buvo per daug, o tau toks amžius turbūt patiks.
- Viešpatie, - atsiliepė šuo, - argi tokia būtų Tavo valia? Pagalvok tik, kiek aš turėsiu lakstyti, taip ilgai neišturės mano kojos; o kai neteksiu balso loti ir dantų kąsti, turėsiu slankioti iš kertės į kertę ir urgzti.
Dievas pamatė, kad šuo teisus, ir dovanojo jam dvylika metų. Paskui priėjo beždžionė.
- Tu tikrai norėsi gyventi trisdešimt metų, - tarė Dievas, - tau nereikės tiek dirbti kaip asilui ir šuniui, ir visados esi smagi.
- Oi Viešpatie, - atsakė ji, - tik iš šalies taip atrodo, o iš tiesų yra visai kitaip. Kai sorų koše lyja, aš neturiu šaukštų. Aš turiu nuolat juokus daryti, visaip kraipytis ir linksminti žmones, o kai jie man numeta obuolį, prakandusi randu jį rūgštų! Kaip dažnai juokaujant verksmas ima! Ne, trisdešimt metų man per daug! Dievas pasigailėjo ir jai dovanojo dešimtį metų.
Pagaliau priėjo žmogus, jis buvo smagus, sveikas, skaistus ir paprašė Dievo paskirti jam amžių.
- Gyvensi trisdešimt metų, - tarė Dievas, - ar užteks?
- Koks trumpas amžius! - sušuko žmogus. - Tik pasistatysiu namus ir susikursiu savo lizdą, tik mano pasodinti medžiai ims žydėti ir nešti vaisius, tik pradėsiu džiaugtis gyvenimu - tuoj ir mirkl Viešpatie, pailgink man gyvenimą!
- Aš tau pridėsiu aštuoniolika asilo metų, - tarė Dievas.
- Dar negana, - atsiliepė žmogus.
- Tai dar gausi dvylika šuns metų.
- Vis dar mažai.
- Gerai, - tarė Dievas, - dar pridėsiu dešimtį beždžionės metų, bet daugiau nebegausi.
Žmogus pasitraukė, bet nebuvo patenkintas. Vadinasi, žmogus gyvena septyniasdešimt metų. Pirmutiniai trisdešimt, geriausias jo amžius, praeina greitai; jis sveikas, smagus, ir viską dirba su džiaugsmu. Paskui eina aštuoniolika asilo metų; tada jam krauna vieną naštą po kitos, jis nešioja maišus grūdų, kuriuos valgo kiti, ir dažnai už savo ištikimą tarnavimą būna mušamas ir spardomas. Toliau eina dvylika šuns metų; tada guli kur susirietęs kertėj, bamba ir nebeturi dantų kąsti. O kai praeina tas laikas, dešimtis beždžíonės metų baigia amžių. Tada sumenkėja ne tik žmogaus sveikata, bet ir protas, dažnai elgiasi neišmintingai, ir iš jo darbų kartais juokiasi net vaikai.