Logo
Spausdinti šį puslapį

Kaip išgyventi mylimo žmogaus mirtį

Deja, šiuolaikinė visuomenė tokia, kad žmonės vengia visko, kas siejama su mirtimi: mirus artimam žmogui vengia pokalbių apie ją, atsisako gedulo, stengiasi, laikytis" ir nerodyti širdgėlos, jie bijo atsakyti į vaikų užduodamus klausimus apie mirtį. Visuomenėje viešpatauja įsitikinimas, kad viešas sielvarto rodymas, taip pat primygtinis ir ilgas sielvarto reiškimas yra tiesiog liguistumas. Ašarų protrūkis laikomas nerviniu priepoliu. Sielvartaujantis žmogus tampa nuo visko atskirtas: namuose nebeskamba telefonas, jo vengia kiti žmonės. Kodėl taip įvyksta?

Dažnai tenka girdėti: „Mirė artimas mano draugo žmogus. Norėčiau padėti, bet net nežinau, ką jam pasakyti "Žmonės bijo ne tik mirties, bet ir artimųjų mirtį išgyvenančių žmonių. Aišku, bendravimas su jais nėra malonus, o nepatogumų — daug. Žmogus gali pravirkti, jį teks guosti, bet kaip, kai tokia bėda? Ir apie ką su juo kalbėti, apie mirtį? O jeigu dar labiau įskaudinsi? Apie pašalinius dalykus? O jei pasirodysi bejausmis? Į šiuos klausimus neradę atsakymų žmonės atitolsta ir laukia, kol sielvartaujantysis pats atsigaus. Todėl tokios skaudžios nelaimės metu tik nedaugelis stiprios valios žmonių lieka šalia.

Senovės laidotuvių apeigos ir raudos laikomi atgyvena: „Mes juk kultūringi, inteligentiški žmonės" Nors būtent jos padėdavo teisingai išgyventi nelaimę. Reikia prisiminti prie karstų kviestas raudotojas, turinčias kartoti tam tikras žodžių formules. Ši apeiga priversdavo ašaroti nustėrusius, sustingusius žmones. Šiuo metu manoma, kad prie karsto geriau tramdyti emocijas ir kuo mažiau verkti. Gedulo atsisakymas ir toks visuomenės požiūris į mirtį psichikai gali turėti labai pavojingų pasekmių.

Sielvarto tarpsniai

Mirus artimam žmogui sielvartas turi tam tikrus, gana aiškius tarpsnius, kurių metu žmogus mokosi valdyti savo sielvartą ir išsaugoti dvasios sveikatą. Ir pačiam žmogui, ir aplinkiniams daug kas gali atrodyti keista („Ar jis nesikrausto iš proto?"). Būtina žinoti šių tarpsnių ypatybes, kad suprastume: viduje žmogus smarkiai sielvartauja, tik reikia susekti, jei jis įstringa viename iš sielvartavimo etapų, ir jeigu taip įvyko, kreiptis profesionalios pagalbos. Šokas ir sustingimas. Iki devynių dienų. (Šis tarpsnis gali tęstis nuo kelių valandų iki dviejų savaičių) Žmogus su praradimu niekaip negali susitaikyti, tiesiog tuo netiki. Gali būti ir sustiręs („sustingo iš nelaimės"), ir besiblaškantis ar veiklus (rengti laidotuves, aktyviai remti kitus). Negalvokite, kad praradimą šiuo atveju žmogus išgyvena lengviau — tiesiog dar visko neįsisąmonino.

Nebesuvokia, kas jis, kur ir kam (depersonalizacijos reiškinys). Jis neišprotėjo, tai normali reakcija. Duokite išgerti raminamosios tinktūros, kvieskite jį vardu, patrinkite rankas, kojas. Gali prasiveržti noras pasitraukti iš gyvenimo, eiti paskui mirusįjį, todėl geriausia tokio žmogaus nepalikti vieno, „protingos" guodžiančios tokiu atveju kalbos nepadės.

Pagrindinė taisyklė: leiskite išsiverkti, leiskite pabūti prie karsto, neskubinkite laidotuviu eigos. Tai paskutiné galimybė matyti artimąjį. Per laidotuves verksmas, rauda tik gydo, leidžia save vėl atrasti, ir šio proceso negalima drausti. O dėl nelaimės „sustirusiems" galima tiesiog padėti pravirkti.

NEIGIMAS. Iki keturiasdešimties dienų.

Šermenys — tai mirusiojo „paleidimo" akimirka: jo siela jau ne su mumis.

Žmogus savo praradimą jau suvokia, to nesuvokia tik jo kūnas ir pasąmonė. Būtent todėl artimą mirusįjį jis gali pamatyti minioje, išgirsti jo žingsnius. Nebijokite! Gerai, kad nors kartais susapnuojame mirusį žmogų. Jeigu norite jį susapnuoti, kalbėkite su juo mintimis, kvieskite jį į savo sapnus. Jeigu per šį tarpsnį nė karto jo nesapnavote, vadinasi, sielvartavimas buvo blokuotas ir jums reikalinga psichologo pagalba. Nenutraukite gedinčiojo pokalbių apie velionį. Gerai, kai pertą tarpsnį jis verkia (bet ne visą parą).

PRARADIMO SUVOKIMAS, GĖLOS ISGYVENIMAS. Iki pusės metų.

Skausmas aplanko „bangomis": tai atrodo, kad atleidžia, tai vėl sustiprėja. Tai vyksta todėl, kad žmogus mokosi valdyti savo gėlą, tik tai padaryti jam ne visada sekasi. Dėl išsekimo po trijų mėnesių gali apimti stipri depresija: žmogui atrodo, kad gera niekada nebus, labai jau didelis skausmas. Šiuo tarpsniu (gali būti ir anksčiau) atsiranda normalūs ir naudingi jausmai: gėdos jausmas („Tu numirei, o aš gyvas"). Tai apsauginė organizmo reakcija, bandymas kontroliuoti („Aš galėjau ką nors pakeisti"). Tačiau žmonės dažniausiai niekaip negali paveikti artimojo mirties aplinkybių, ir su šia mintimi tenka susitaikyti;

mirusiajam išreiškiama agresija („Tu manei palikai"). Sielvartaujant tai būdinga, bet tik trumpam. Žmonės dažnai išsigąsta tokių agresyvių minčių, bet jas būtina išgyventi. Prisiminkime raudų žodžius: „Kam tu mane palikai?";

Kitiems žmonėms rodoma agresija („kaltųjų paieškos"). Visuomenė blokuoja agresiją mirusiajam, ir žmogui nieko nelieka, kaip nukreipti ją į kitus: gydytojus, viršininkus, valstybę, Dievą. Tai bandymas įgyti kontrolę, tik svarbu, kad kaltųjų paieškos neužtruktų labai ilgai.

Išgyventi šiuos tris jausmus yra gerai, bet tik trumpai! Paprastai šiuo tarpsniu ašarų būna vis mažiau. Atlikdamas mirusiojo pareigas žmogus mokosi gyventi be jo. Jeigu sielvartavimo tarpsnis vyksta normaliai, mirusysis sapnuojamas visai kitaip — ne šiame pasaulyje.

SKAUSMO MALŠINIMAS. iki metų.

Šiuo tarpsniu žmogus jau suvokia, kad artimasis miręs, ir pamažu pradeda kurti naują gyvenimą. Atsiranda naujų pažįstamų, žmogus pasirodo kitame vaidmenyje. Jeigu sielvartavimo tarpsnis vyksta normaliai, mirusysis menamas kaip esantis gyvas (ne miręs), pasakojamos malonios jo gyvenimo akimirkos. Šiuo tarpsniu atrodo, kad žmogus išmoko valdyti savo skausmą.

ŠVELNUS VISŲ TARPSNIŲ KARTOJIMAS. Tęsis visus kitus metus

Per pirmąsias metines įvyksta sielvarto protrūkis. Bet žmogus išmokęs jį valdyti, todėl jausmai ne tokie aštrūs. Antrųjų metų viduryje galimas paskutinis kaltės jausmo proveržis. Jeigu artimojo mirčiai buvo laiko pasiruošti (pavyzdžiui, jis sirgo ir baigtis buvo aiški), sielvartas būna daug lengvesnis. Didelę reikšmę turi net kelios tokio „pasiruošimo" dienos. Sunkiausia ir skausmingiausia — netikėta mirtis staigios ligos arba nelaimingo atsitikimo metu. Šiek tiek lengviau išgyvenama pagyvenusių žmonių mirtis, sunkiausiai — vaikų. Vyrams yra sunkiau negu moterims, nes visuomenė jiems reiklesnė ir griežtesnė („vyrai neverkia"). Bet verkti turi visi — ir vyrai, ir moterys.

Jeigu sielvartavimo tarpsnis vyksta normaliai, tai antrųjų metų pabaigoje jis visiškai baigiasi. Bet tai nereiškia, kad mirusysis pamirštamas. Tai reiškia, kad gyvieji dabar moka be jo gyventi ir gali jį šviesiai prisiminti.

Prisiminti tik gera

Žmonės dažnai klausia: kaip palengvinti savo gėlą? Kartais to padaryti nejmanoma, ir visai nereikia. Neabejokite: ateis laikas ir jūs galėsite valdyti savo sielvartą, o ne sielvartas valdys jus. Netrukdykite ir nedrauskite. Kad palengvintumėte skausmą, padarykite ką nors mirusiojo atminčiai. Gal jis tai norėjo atlikti pats ar kartu su jumis. Šį darbą galima pabaigti, jis turi būti reikšmingas ir kitiems žmonėms teikti naudą. Reikia pasakyti, kad dar iki gimimo gauname mums skirtą vietą. Tik žmogui mirus paaiškėja, kokią energiją jis teiks palikuoniams. Nevenkite šnekėti apie mirusiuosius, papasakokite apie juos vaikams, vaikaičiams. Taip kuriamos „giminės legendos"! Deramai gyvenimą nugyvenęs žmogus ilgam išlieka artimųjų širdyse. Ir visas sielvartas yra nukreiptas ne užmarščiai, o šviesiam atminimui.

Ką pasakyti vaikui

„Automobilio avarijoje neseniai žuvo vaikaitės tėvai. 4 metų ir 6 mėnesių mergaitė liko gyva, bet lūžusi jos ranka ir dešinioji koja. Apimta isterijos naktį mergaitė rėkia: „Noriu pas mamą, pas tėtį, man skauda, nereikia, nelieskite" Patarkite, ką turėčiau atsakyti į tokius klausimus: kur jos tėvai, kada ateis jos pasiimti. Kaip ją nuraminti? Pagarbiai — senelis Jonas"

Vaiką globojantys suaugusieji dažnai sutrinka: ar vaikams papasakoti apie praradimą, ar kol kas nutylėti? Ar vestis kartu į kapines?

Svarbiausia, sakykite tik tiesą ir darykite tai laiku. Vaikas supranta, kad įvyko kažkas baisaus — tai byloja visa aplinka. Tik kol kas jis nieko nežino ir turi viltį, kuriai nelemta išsipildyti.

Jeigu praradimo žinią jis išgirsta tik po kurio laiko, artimiesiems jau išgyvenus visus sielvartavimo tarpsnius, vaikas viską išgyvena pavėluotai. Tik prie to prisidės nuoskauda giminaičiams, kad nepasakė jam tiesos. Bus daug geriau, kai vaikas sielvartaus kartu su šeima. Todėl raskite savyje jėgų ir papasakokite vaikui, kas atsitiko. Pirmą kartą su mirtimi susidūręs vaikas klausinės apie laidotuvių apeigas. Reikia sąžiningai papasakoti, kad mirusysis su gélémis dedamas į karsta, giminaičiai jį mato paskutinį kartą, verkia, atsisveikina. Po to karstas užkasamas, o ant šios žemės pradeda žydėti gėlės. Vėliau žmonės lanko kapines, prižiūri kapą ir mena mirusįjį.

Atsižvelgiant į savo šeimos tradicijas reikia nuspręsti, ar vestis vaiką į kapines. Kai kurios šeimos ten veda ir mažus vaikus, o kai kurios vengia imti net paauglius. Vienareikšmiškai patarti neįmanoma. Bet kai vaikas žino, kad tai jo paskutinė galimybė paskutinį kartą pamatyti artimąjį, ir prašosi vedamas, į jo prašymą reikia atsižvelgti.

Mažylis būtinai paklaus, kas įvyksta su siela. „Ar senelis mus mato? Jis danguje? Ar jis gali sugrįžti?" Į tai galima atsakyti, kad mirusiojo siela danguje, kad ten ramu ir gera, todėl siela džiaugiasi, kai apie žmogų prisimenama gerai, ir liūdi, kai ilgai verkiama. Kartais mirusysis aplanko sapnuose, tik šito nereikia bijoti. Pabrėžkite, kad sugrįžti jis nebegali. Kalbėdami apie artimojo mirtį nevartokite nuvalkiotų frazių: „paliko mus", „užmigo amžinu miegu". Tokiu atveju vaiką gali apimti išsiskyrimo su artimaisiais baimė („O jeigu jie nesugrįš?") ir rimtai miegą galinti sutrikdyti užmigimo baimė. Aiškinant, kas yra mirtis, negalima sakyti, kad žmogus „išėjo toli toli". Šiuo atveju vaikui nesusiformuoja egzistavimo baigties suvokimas, jis ir toliau laukia mirusio artimojo. Gali likti nuoskauda ir pyktis, kad tas išėjo neatsisveikinęs.

Reikia suprasti, kad sielvartą išgyvenantis vaikas gali dažnai verkti, užgniaužti skausmą viduje. Bet vaiko siela siekia šviesos ir užsižaidęs kartais gali garsiai prasijuokti. Tik nereikia jo drausti ir priminti netekties, tegu jo sielai padeda atsigauti teigiamos emocijos. Suaugusieji gali pastebėti tokią keistenybę: vaikas žaidžia artimojo mirties akimirką, jo laidotuves. Leiskite tai daryti, nes vaikas per žaidimą išgyvena savo nelaimę.

Ką daryti, kai miršta artimas žmogus. Pagal vedas ir ezoterinę medžiagą.

Kas mus verčia kentėti, kai kas nors miršta?

Mirus artimam žmogui dažniausiai mes kenčiame ne dėl nerimo, kur jis (jo siela) patenka po mirties, bet dėl savo klaidingos pažiūros „aš kūnas, jis taip pat kūnas" ir dėl savo savanaudiško prieraišumo. Iš tikrųjų nedaug kas jaudinasi dėl to, kur po mirties pateks iš materialinio apvalkalo išsilaisvinusi siela.

Todėl galima sakyti, kad sielvartas praktiškai kyla dėl mūsų savanaudiško prieraišumo, tiksliau — noro gauti pasitenkinimą iš mylimo ir artimo, mirtingąjį kūną palikusio ir negalinčio patenkinti mūsų egoistinių norų žmogaus buvimo. Retai sielvartaujame dėl to, kur po mirties patenka siela. Kiekvienas galime sąžiningai nustatyti, ar tai tikroji priežastis, ar visgi tai mūsų savanaudiškumas.

Ką konkrečiai daryti, kai miršta artimas ir mylimas žmogus?

Jeigu jums kyla toks klausimas, privalote suvokti, kad visi mes — visos sielos — tarpusavyje susiję subtiliojoje plotmėje. Vyksta sielų sąlytis, kai galvojame apie vieną ar kitą žmogų arba jis galvoja apie mus. Be to, visai neturi reikšmės, ar žmogus (siela) kūne, ar kūnas jau miręs. Tuo ir reikia vadovautis.

Jeigu jūs tikite Dievą, galite melstis, eiti į bažnyčią ir atlikti kitas religines apeigas. Tai labai palanku mirusį kūną palikusiai sielai. Dėl jūsų maldų ir religinių apeigų tam tikru laipsniu priklauso jo tolesnis likimas.

Jeigu jūs Dievo netikite, bet manote, kad siela amžina ir mirus kūnui ji nemiršta, jums tiks šie patarimai:

1. jei jaučiate kaltę prieš kūną palikusią sielą, prašykite jos atleidimo. Galvoje turima nuoširdi atgaila dėl savo nuodėmių ir nuolankus prašymas jums atleisti. Tai reikia atlikti, kai jaučiate būtinumą, t. y. kol išlieka kaltės jausmas;

2. į amžinybę iškeliavusiam žmogui (t. y. sielai) linkėkite laimės. Nuoširdus laimės linkėjimas jam suteikia teigiamos energijos ir dėl to gali pagerėti jo tolesnis likimas. Beje, jūsų taip pat;

3. padėkokite artimam žmogui (dabar tiesiog sielai) už visus padarytus gerus darbus;

4. atleiskite jam už viską, ką, jūsų nuomone, jis padarė bloga;

5. paleiskite materialųjį kūną palikusią sielą, nes ji jau ne šio pasaulio dalis. Jos nesugrąžinsite, o jūsų nuolatinės mintys apie mirusį mylimą žmogų suteiks jam nerimo ir trukdys nutraukti prisirišimo prie jo giją. Nuo to nebus geriau nei jums, nei mirusiam giminaičiui.

Ko nederėtų daryti mirus artimam žmogui

Nereikia, savo kančias rodant kaimynams ir draugams, nuolat verkti ir raudoti – tai savanaudiškumas, be to, visai neprotingas.

Kadangi subtiliąja plotme visi esame tarpusavyje susiję, nerimo suteikia gausios emocijos ir begalinės kalbos apie mirusįjį. Pagal karmos dėsnius, mums sugrįžta mūsų kam nors teikiamas nerimas. Be to, savo perdėtomis emocijomis ir kalbomis apie mylimo žmogaus mirtį mes neigiamai nuteikiame kitus žmones, o jie (neigiamai nusiteikę), suteikdami dar daugiau nerimo vis prisimena mirusį žmogų. Jūs esate karmiškai atsakingi. Nekenkite sau, kitiems ir kūną palikusioms sieloms. Už tokį elgesį galite būti nubausti liga arba kitais nemalonumais.

Ir paguodai...

Kaip mums nelemta žinoti, kodėl jaunystėje žmogus miršta dėl ligos arba kodėl žūva kvaila mirtimi, taip nelemta žinoti, kur jis nukeliaus mirus kūnui.

Galbūt būdamas šiame kūne užsidirbo blogą karmą, o dabar teks atgimti naujame sveikame kūne, geroje šeimoje ir geresnėje šalyje, o gal net rojaus planetose.

Gali būti, šiame netvariame pasaulyje jis atliko savo paskutinį pavedimą ir Dievas grąžino jį namo — į dvasinį pasaulį.

Tik gilaus dvasingumo žmonės ir išminčiai gali maždaug nustatyti, kur nukeliaus mirusiojo siela, bet net jie gali klysti, nes Viešpaties keliai nežinomi.

“Labai stiprus ir skausmingas išgyvenimas dėl artimo netekties galų gale yra ne kas kita kaip egoizmas, nes tokiu būdu šį pasaulį palikusiajam mes tikrai nepadedame, o verkiame ir sielvartaujame labiau dėl saves, o ne dėl kito žmogaus. Būtina suprasti, kad mūsų reakcija į artimojo mirtį lemia tolesnį jo likimą. Daugybė šį pasaulį palikusių žmonių nepajėgia, nesugeba išsivaduoti iš subtilaus dvasių, vaiduoklių pasaulio ir gauti kitą kūną būtent dėl per stipraus artimųjų prisirišimo. Dažnai jie netgi gyvena kapinėse, jeigu jas kas dieną sielvartaudamas lanko buvęs artimas žmogus. Mirusieji negali išeiti, kol jų nepaleidžia. Todėl mirus žmogui ir reikalingos tam tikros apeigos (giesmes, įvairios ceremonijos) – reikia padėti tam kuris išėjo. Savo veiksmais gyvieji gali arba gerokai palengvinti, arba pasunkinti kūną palikusio žmogaus ateitį”, - sako lektorė Marina Targakova.



                                                                                                                              Informacija paimta iš žurnalo “Raktas” 2014 5 22

AtnaujintaPirmadienis, 08 gegužės 2017 18:24
2013 | Visos teisės saugomos